2021-aisiais metais buvo pasirašytas susitarimas su Taivano nacionaliniu Sun Yat-sen universitetu dėl studentų mainų, į kuriuos Fizikos fakultetas kasmet kviečia registruotis. Apie tai, su kokiais iššūkiais susidūrė, kokias naudas gavo ir bendrą kelionės patirtį Taivano ambasados organizuotoje mainų programoje sutiko papasakoti šią vasarą kelias savaites Taivane praleidęs VU Fizikos fakulteto Fotonikos ir nanotechnologijų magistro studijų programos studentas Dominykas Augulis.
Papasakok, kiek laiko buvai išvykęs?
Trumpai, tai buvo vasaros programa, kuri trunka iki mėnesio. Aš pabuvau joje porą savaičių, nes turėjau vykti į konferenciją. Dabar aktyviai keliauju mokslo tikslais.
Ar visad norėjai išvažiuoti į mainų programą, o gal kaip tik – sprendimas buvo spontaniškas? Kodėl vykai būtent į Taivaną?
Visada turėjau norą išvažiuoti, bet buvo baimė palikti savo socialinį gyvenimą Lietuvoje – čia ir šeima, ir draugai, kuriuos sunku palikti. Dabar, laikui bėgant, norisi pažiūrėti, kaip užsienyje vykdoma mokslinė veikla, nes Lietuvoje visgi nėra tiek daug technologinių galimybių kiek kitur, o Taivanas šiuo klausimu yra labai technologiškai stipri šalis. Mano toks ir prioritetas – pirmiausia žiūriu ne iš kultūrinės, bet iš fiziko technologo perspektyvos: noriu sužinoti, kaip ten vyksta mokslinis darbas, palyginti ten vykstančių ir savo studijų lygmenis, kokias jie turi technologines galimybes, o po to jau eina kultūra, žmonių tarpusavio santykiai, bendravimas ir panašiai. Būtent dėl šio aspekto buvo labai smalsu pasižiūrėti į universitetų laboratorijas, kurias mums aprodė.
Kokie Lietuvos ir Taivano darbo laboratorijoje skirtumai?
Ten labai gausu įvairios įrangos, prie kurios, būdamas magistrantas ir labiau pažengusiu tyrėju, gali gauti prieigą žymiai paprasčiau nei Lietuvoje – tiesiog užsirašius į sąrašą. Jeigu turi kokią nors idėją, kuri nėra visiškai neįtikėtina ir neprognozuoja sugadinti įrangos, tai leidimą naudotis norima įranga greičiausiai gausi. Pas mus kiek sunkiau gauti prieigą, reikia viską kruopščiai derinti su vadovais. Vien dėl tokių ir panašių palyginimų yra smagu išvažiuoti. 
Europoje inžinieriai labai paklausūs, o kokia situacija Taivane? Ar požiūris į fizikos studijas kitoks nei Lietuvoje?
Taivane yra viena žymiausių puslaidininkių įmonių TSMC (angl. Taiwan Semiconductor Manufacturing Company), kurioje irgi lankėmės. Įmonė labai didelė, plečiasi į Ameriką, turi savo šakų Japonijoje. Įdomu, jog ten tokia vienintelė įmonė taip keičia ekonomiką, jog netgi gali sau leisti universitete turėti to paties pavadinimo studijų programą. Girdėjau, kad jau yra planai vykdyti tam tikras integracijas nuo pradinių klasių, kad prisitrauktų būsimus studentus į būtent TSMC programą ir, galiausiai, į pačią įmonę dirbti. Aišku, Lietuvos atveju, Šviesos technologijų studijų programa ruošia išskirtinai su lazeriais dirbančius specialistus, tačiau tikrai ne tokiu mastu.
Inžinierių paklausa ten tikrai didelė, nes TSMC sparčiai plečiasi. Bendrai kalbant, darbo kultūros požiūriu inžinieriai iš Kinijos ar Taivano Amerikoje yra vertinami labiau, nes jie pratę daug dirbti, po kokias 10 valandų. Tokie žmonės baigę mokslus tikrai ten ras darbą. Inžinieriai Taivane tikrai uždirba gerai. Taip, yra ir mažiau uždirbančiųjų, tačiau dalis inžinierių ten pakliūva į 5% labiausiai pasiturinčiųjų šalies gyventojų, nes gauna didžiulius atlyginimus.
Kalbėjau su Taivano universiteto profesore, kad vien baigęs minimum magistro studijas, o jei dar ir doktorantūrą – iš viso gerai, ten tu gali tapti aukštesnio lygio inžinieriumi kokioje nors geroje įmonėje. Jau magistro metu uždirbsi daugiau nei profesorius, o padirbęs kokius 15 metų gali eiti į pensiją, būtent Taivane. Taip, turbūt jiems mokama daug daugiau nei Lietuvoje. Tas šiek tiek vilioja, tačiau čia irgi tam tikras žaidimas darbuotojų prisiviliojimui, iš esmės vis tik dirbsi kaip arklys, bet bent jau trumpai, o tada galėsi pailsėti. Tai tokių žmonių poreikis yra. Vien padirbėjus TSMC, kurie gamina tranzistorius, sensorius „Apple“, tau atsiveria durys į visas kitas didžiausias įmones, pvz. „Intel“. Jau vien dėl atsiveriančios darbo rinkos verta pas juos studijuoti ir patekti į TSMC. Lietuvoje baigęs Fizikos fakultetą turi būti labai aukšto intelekto, ir įrodinėti, gal straipsnio rašymu, gal konferencijose, kad gali dirbti tokiai didelei įmonei, todėl, mano manymu, visgi lengvesnis kelias yra studijuoti Taivane aukojant savo laisvą laiką.
Skamba kiek pragmatiškai, atrodo, kad universitetas šitaip tampa reikalingų darbuotojų „fabrikėliu“, o ne švietimo įstaiga.
Taip ir yra. Minėta profesorė man sakė, kad pas juos yra tokia filosofija: „tu turi būti numeris vienas.“ Kad tokiu būtum, turi įdėti labai daug valandų darbo. Būnant ten man susidarė įspūdis, kad jie labiau vertina sunkų darbą nei talentą. Pas mus visaip yra, daug kas sako, kad lietuviai yra labiau talentingi. Aišku, yra ir darbštūs, bet čia gal netgi ir iš sovietmečio ateina, kai neturėjom tiek visko daug, esam kūrybingi iš technologinės pusės, sugebam, pavyzdžiui atsisiųsti kokių nors medžiagų, tarkim lėktuvo dalių, kurios įprastai neskirtos daryti mokslui ir taip išsiversti. Po pandemijos, gal buvo kokių bėdų su pirkimais ar panašiai, nežinau, yra tekę daryti, vadinkim, „garažo mokslą“ – medžiagas tyrimams rinktis iš atlikusių, iš rūsių, sandėlių ir bandyti iš jų kažką išspausti, o ten jie turi visus išteklius, todėl to kūrybingumo turbūt reikia daug mažiau.
FF dalis studentų pasirenka mokslininko karjerą, pati mokslinė veikla yra labai vertinama, veikia net 5 mokslo institutai. Klausant tavo pasakojimo susidaro įspūdis, kad Taivane darbo rinka, įmonės, ekonomika nustumia mokslą į šešėlį. Ar taip tikrai yra?
Čia, sakyčiau ir yra pagrindinis skirtumas tarp Taivano ir Lietuvos. Lietuvoje mokslas tikrai labiau vertinamas, Taivane turbūt didesnė skirtis tarp mokslo ir industrijos. Taip, dabar Lietuvoje turime kelias industrines lazeristų įmones, kelias elektronikos, porą puslaidininkių. Jose dažnai įsidarbina baigusieji bakalauro studijas, tačiau pradedančiojo darbuotojo alga dažnai būna panašaus dydžio kaip universitete užsiimant man asmeniškai daug įdomesne veikla – mokslu, kur gauni visišką laisvę kurti, lankstų grafiką, o Taivane yra žvėriškas skirtumas tarp atlyginimų, tad, matyt, taip ir pasiskirsto.
Ar į programą buvo įtraukta kokia nors kultūrinė dalis?
Taip, nors įprastai turėdavome paskaitas, ekskursijas po laboratorijas, įmones, tačiau buvo keletas dienų, kuomet patys organizatoriai mums aprodė šventyklas, taip supažindindami su visai kitu tikėjimu, nei paplitęs Lietuvoje, vietos tradicijomis, pvz. arbatos gėrimu, saldžios sriubos gaminimu. Tokioje programoje verta dalyvauti vien dėl to, kad, nors ir nėra ilga, tačiau, kadangi organizuojama Taivano ambasados, yra puikiai sustyguota, tad ir visą šalį turbūt matai pozityviau. Labai smagu turėti tokių galimybių – gera, kai įvertina tavo darbus, šiuo atveju – kompensuojant su mokslu susijusių kelionių išlaidas.
Kas tave nustebino taivaniečių kultūroje?
Pirmas nustebinęs dalykas – jie nuostabiai šilti ir paslaugūs žmonės. Visur, ne tik universitete, kalbu ne tik apie programos dalyvius. Kur benueitum, ar į parduotuvę, ar į barą, jie tau kaip užsieniečiui nori padėti, net jei pats būni susiraukęs.
Pati šalis paliko labai gerą pirmą įspūdį. Vietiniams atvykėliai iš Europos taip pat yra šiokia tokia egzotika. Aš pats šiek tiek keliavau po Taivano salą, bet didžiąją laiko dalį praleidau maždaug Vilniaus dydžio miestelyje Hsinchu, jų mastais jis laikomas vienu iš mažesnių.
Tai visai ne turistinis miestas, jame įsikūręs inžinierių, kurie gyvena gan izoliuotai, miestelis ir, aišku, patys vietiniai. Pastarieji, nors gyvena ir skurdžiau, tačiau pamatę turistą labai apsidžiaugia, vienas netgi buvo prie manęs, matyt dėl blondiniškų plaukų, priėjęs gatvėje, prašė nusifotografuoti kartu. Man smagu, kad jie tokie paslaugūs, taip šiltai priima.
Galbūt kalbinai vietinius?
Man buvo įdomu sužinoti, kaip jie mąsto, kaip kalba, tad kalbinau. Keista, jog jie tikrai prastai kalba angliškai, o aš kinųnemoku, bet labai gerai, kad dabar yra technologijos – galima daug kur išsiversti su vertėju. Gaunasi visai įdomi komunikacija – tu rašai per vertėją jam, o jis – tau. Aišku, kažkiek išeina ir verbaliai komunikuoti, bet tikrai sunkiai. Ypač mažesniuose misteliuose, net ir paslaugų sektoriuje.
Sostinėje Taipėjuje turbūt kiek geresnė situacija, daugiau turistų. Vietiniai moka angliškai, lengviau susikalbėti, pats miestas daug labiau pažinus, viešasis transportas man kaip turistui studentui buvo lengvai suprantamas ir pasiekiama, yra programėlės, informacija stotelėse pateikta angliškai ir kiniškai.
Ar buvo kokia stresinė situacija, kurioje visiškai pasimetei?
Matyt, kad nebuvo. Aš stengiausi vienas per daug nekeliauti, susirasdavau draugų: kartu programoje dalyvavo dar vienas lietuvis, buvo grupelė draugiškų italų. Būnant grupelėje keliauti daug lengviau, vienas kitą nuramini, tad pasimetimo kaip ir nebuvo. Čia turbūt vienas iš svarbesnių dalykų mainuose – susirasti draugų. Kartu ir jaukiau, ir lengviau, ypač nepažįstamoje šalyje, kur ne visada gali susikalbėti.
Ar pavyko susirasti naudingų kontaktų?
Su dalyvavusiais programoje italais apsikeitėme kontaktais, bet gan stiprų ryšį pavyko sukurti su vietiniais – susipažinau su paslaugiomis kuratorėmis iš universitetų, tad norėdamas ten grįžti, galimai turėčiau galimybę pakankamai lengvai rasti nakvynę. Buvo situacija su vietiniu – sulaukėm pasiūlymo savaitgalį pas jį pasisvečiuoti, pasivaišinti skania vietoje ruošta arbata. Tikrai matėsi, jog žmogus nuoširdžiai svetingas, nenori apgauti. Nemažai diskutavau su doktorantu iš Lenkijos – dirbame bendroje srityje. Dalyvaujant mainuose būtina susirasti draugų, nes tai palengvina visą kelionės patirtį, jautiesi geriau psichologiškai.
