Lietuva pasaulyje išsiskiria sparčiai besivystančia šviesos technologijų pramone, o plačiai naudojami lazeriai yra šios svarbios ekosistemos dalis. Tarptautiškumu ir atvirojo mokslo prieiga nenusileidžia ir lazerių infrastruktūra Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete. Ilgus metus čia puoselėjamas akademinės bendruomenės ir pramonės bendradarbiavimas kuria inovatyvius sprendimus.
Fakulteto studentai jau bakalauro studijų metu įgyja praktinių įgūdžių ir yra skatinami prisidėti prie mokslinių tyrimų, megzti ryšius su būsimais kolegomis laboratorijose. Tai traukia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio studentus.
Vienas tokių pavyzdžių – graikė Aikaterini-Maria Gkouzi. Nors iš pradžių ji studijuoti į Vilnių atvyko tik pusei metų, vėliau apsisprendė Lietuvoje pasilikti ilgiau, o šių metų sausį Fizikos fakultete baigė Šviesos technologijų bakalauro studijas. Alumnė pasakoja apie savo iššūkius, patirtį ir atradimus fakultete.
Kas jus paskatino rinktis STEAM sritį? Kaip apsisprendėte tapti fizike?
Labai domėjausi fizika. Iki vėlumos žiūrėdavau vaizdo įrašus apie dalelių fiziką ir kosmologiją. Lankydavausi įvairiausiuose seminaruose ir renginiuose, kokius tik galėdavau rasti. Tai suteikdavo man tam tikrą prasmę. Dabar suprantu, kad galbūt esmė buvo ne pati fizika, o susižavėjimas, kurį tuomet jaučiau – fizika man atvėrė duris į reiškinius, kurie peržengia įprasto suvokimo ir kasdienių pokalbių ribas.
Kodėl pasirinkote studijuoti Lietuvoje, VU Fizikos fakultete?
Kelias, atvedęs mane į Lietuvą, buvo gana sudėtingas. Įstoti į universitetą Graikijoje nėra paprasta. Po trijų bandymų ir trejų metų man pavyko įstoti į Patrų universiteto Fizikos fakultetą. Ten studijavau dar trejus metus, kol atvykau į Lietuvą pagal „Erasmus“ studijų mainų programą. Iš pradžių planavau pasilikti tik vienam semestrui, tačiau tas semestras virto metais, o galiausiai tapau nuolatine studente.
Studijuodama Graikijoje abejojau savo akademinio kelio pasirinkimu ir jaučiau vis mažiau motyvacijos. Vienu metu netgi svarsčiau apie galimybę mesti studijas. Prisimenu, kai pasidalinau savo nusivylimu su drauge, ji primygtinai skatino mane išvykti į užsienį, sakydama, kad tai man būtų naudinga. Po to pokalbio pradėjau svarstyti apie studijų mainų programas. Lietuva buvo vienas iš nedaugelio siūlomų pasirinkimų, todėl nusprendžiau vykti būtent čia. Iš pradžių daug apie tai negalvojau, tačiau per pirmus du mėnesius sąmoningai nusprendžiau pasilikti.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Vienas iš ryškiausių mano prisiminimų yra iš kelionės traukiniu Vilnius–Mažeikiai. Kai „Erasmus“ laikotarpis artėjo prie pabaigos, jaučiau įtampą dėl grįžimo namo. Kalbėjausi telefonu su ta pačia drauge, kuri paskatino mane išvykti, o ji tiesiog pasakė: „Negrįžk“. Šie jos žodžiai atliepė, ko tuo metu norėjau, ir suteikė man stiprybės.
Nuo tos akimirkos pasiryžau pasilikti, nors tai nebuvo vien tik ryžtas. Man pasisekė – sulaukiau didžiulės pagalbos. Norėdama likti, turėjau įsitraukti į mokslinius tyrimus laboratorijose, kurie mane nuvedė į spektroskopijos sritį. Kreipiausi į dėstytoją, kuris supažindino mane su savo kolegomis laboratorijoje. Joje ir dirbau kitus dvejus metus. Ši praktinė patirtis buvo neįkainojama, ji leido man pamatyti mokslininkų darbą iš labai arti, ne tik jį įsivaizduoti, kaip būna studentams, neturintiems tokių galimybių. Dar svarbiau buvo tai, kad turėjau galimybę dirbti su žmonėmis, kurie tikėjo mano potencialu, vertino mano indėlį ir elgėsi su manimi pagarbiai.
Papasakokite daugiau apie jūsų studijų Lietuvoje patirtį.
Gyvenau bendrabutyje Saulėtekio rajone. Bendrabučio kambarys tapo mano namais. Kas rytą pabusdavau, o kas vakarą užmigdavau su vaizdu į aukštus miško medžius. Didžiulė dovana matyti tokią ramybės kupiną gamtą tiesiog pro langą. Kartais saulėlydis pasislėpdavo už medžių, nudažydamas dangų ryškiomis rožinėmis spalvomis, kurios tobulai derėjo prie tamsiai žalios pušų spalvos. Dabar, kai nebesu Lietuvoje, pasiilgstu miškų, kuriuos taip mylėjau.
Studijuodama šviesos technologijas atradau įdomių dalykų, man patiko studijos anglų kalba. Vertinu dėstytojų profesionalumą ir pagarbų požiūrį. Didžiausias studijų patirties privalumas buvo mano bakalauro darbas. Nors procesas buvo varginantis, – tyrimai, eksperimentų planavimas ir atlikimas, rašymas, – visa tai buvo tikrai vertinga. Būtent tada supratau, kad moksliniai tyrimai gali būti kūrybos forma.
Kokį patarimą duotumėte žmogui, kuris nėra apsisprendę dėl savo studijų kelio pasirinkimo?
Baigusi universitetą supratau, kad šis mano gyvenimo etapas baigėsi. Prireikė dar dviejų mėnesių, kad tai priimčiau, ir tik tuomet išvykau. Dabar esu Graikijoje, neturiu aiškaus ateities plano, bet niekada ir nebuvau daug planuojanti. Giliai širdyje pasitikiu procesu – dalykai klostosi taip, kaip turi klostytis.
Mano patarimas visiems skaitantiems: nesvarbu, ką kiti galvoja apie jūsų gyvenimą. Jei universitetas yra jūsų kelias – jei tai yra sąmoningas ir tvirtas jūsų pasirinkimas – tuomet drąsiai eikite pirmyn. Jei ne, skirkite laiko geriau pažinti save. Puoselėkite tai, kas suteikia jums prasmės pojūtį. Galiausiai šuolis į nežinomybę gali nuvesti į nuostabias vietas – kaip kad mane atvedė į Lietuvą.