50 metų su fizika
Gabus Vilniaus Antano Vienuolio mokyklos auklėtinis ir ne vienos matematikos olimpiados dalyvis Leonas Valkūnas 1967 m. vis dėlto atsisakė minties studijuoti matematiką ir pasirinko teorinės fizikos studijų programą Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Paskutinėje klasėje skaičiau nemažai populiarios mokslinės literatūros ir nutariau, jog fizikos sprendžiamos problemos man yra patrauklesnės, - prisimena prof. habil. dr. Leonas Valkūnas. Taip prasidėjo žinomo Lietuvos fiziko mokslininko karjera.
Tęsdamas studijas Kijevo nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete studentas Leonas susidomėjo kietųjų kūnų spektroskopija ir grįžęs į Lietuvą Vilniaus universitete apsigynė mokslo daktaro disertaciją, kurioje nagrinėjo kietųjų kūnų spektrinių savybių ypatumus. Dar bestudijuodamas universitete taip pat pradėjau domėtis ir biofizikos problemomis. Todėl tolimesnės mano mokslinės kryptys yra sietinos su spektroskopijos metodų vystymu bei įvairių problemų nagrinėjimu, atsirandančių sprendžiant kietųjų kūnų, nanodarinių bei biologinių sistemų problemas. Didelį dėmesį skyriau fotosintezės reiškinio tyrimams, - apie savo veiklos kryptį pasakoja mokslininkas.
Fizikos fakulteto jaunuomenei profesorius Leonas Valkūnas geriausiai pažįstamas kaip kvantinės mechanikos dėstytojas. Į pedagoginę veiklą mokslininkas pastūmėjo ir gabius savo doktorantus Jevgenij Chmeliov ir Vytautą Butkų, patikėdamas jiems vesti kvantinės mechanikos pratybas. Nuo šių mokslo metų, kone 10-metį dėstęs studentams vieną sudėtingiausių ir svarbiausių studijų dalykų Fizikos fakultete, mokslininkas prof. L. Valkūnas atsisakė pedagoginės veiklos ir atsidėjo moksliniam tiriamajam darbui, o kvantinės fizikos paskaitų estafetės lazdelę jis perdavė dr. Jevgenij Chmeliov.
Šiuo metu profesorius toliau sprendžia itin sudėtingą fotosintezės savireguliacijos problemą. Būtent prof. L. Valkūnas 2005 metais su amerikiečių kolegomis iškėlė hipotezę apie sudėtingą fotosintezės savireguliavimo mechanizmą ir ją eksperimentiškai bei teoriškai pagrindė. Ši idėja, atspausdinta prestižiniame moksliniame žurnale „Science“, yra toliau vystoma daugelyje pasaulio laboratorijų ir išlieka viena iš dominuojančių, aiškinant sudėtingą savireguliacijos reiškinį.
Taip pat su kolegomis iš FTMC Molekulinių darinių fizikos skyriaus vystome dvimatės elektroninės koherentinės spektroskopijos metodus bei pavienių molekulių ar molekulinių kompleksų spektroskopiją, leidomės į naujų optinės mikroskopijos principų paieškas, - apie šiandienos darbus pasakoja mokslininkas.
Svetur – tik trumpos stotelės
Fizikas apkeliavo bene visą pasaulį – prof. L. Valkūnui teko pabuvoti įvairiuose Europos ir JAV universitetuose, skaityti paskaitas bei pranešimus Europoje, JAV, Kanadoje, Japonijoje, Kinijoje, Taivane, Singapūre, Australijoje, Turkijoje, Izraelyje, Pietų Afrikos Respublikoje. Paklaustas, kuriame pasaulio kampelyje jis rado daugiausia bendraminčių, profesorius dvejoja: Mokslinės grupės, pas kurias man teko svečiuotis, domisi problemomis, kurios paprastai yra artimos ir man, tad visur jaučiausi tikrai gerai ir patogiai. Viską lemia tai, kiek įdomi pati nagrinėjama problema bei ten esanti kūrybinė atmosfera. Išskirti vieną iš mokslinių gupių tikrai sunku. Vis dėlto, ko gero ilgiausiai trunka mano bendradarbiavimas su kolegomis iš Amsterdamo Laisvojo universiteto, Londono Queen Mary universiteto, Kalifornijos universiteto Berklyje ir Branduolinių tyrimų Centro Saclay Prancūzijoje.
Be abejonės, dirbdamas ir viešėdamas svečiose šalyse, mokslininkas ne kartą sulaukė pasiūlymo pasilikti: Pirmą kartą tokį pasiūlymą išgirdau stažuotės metu Niujorko universitete. Nors tuo metu buvome Niujorke su visa šeima, bet tai buvo 1990 metai – Lietuvoje vyko pernelyg reikšmingi įvykiai. Po metų, 1991-aisis, prof. L. Valkūnas lankėsi Amsterdamo Laisvajame universitete. Tuo metu Maskvoje vyko Rugpjūčio pučas, tad gavau pasiūlymą, esant reikalui, pagalvoti apie galimybę likti Amsterdame, - prisimena profesorius, - iš to paties Amsterdamo Laisvojo universiteto po 10-mečio vėl gavau pasiūlymą, šįkart dalyvauti profesoriaus konkurse. Visais atvejais mokslininkas pasiūlymų nepriėmė ir sėkmingai tęsė fiziko karjerą gimtinėje.
Sėkmę lemia žinios ir žingeidumas
2017 m. prof. L. Valkūnui buvo skirta Lietuvos mokslo premija už 11-os metų darbų ciklą „Fotoindukuotų vyksmų savireguliacija ir valdymas molekuliniuose nanodariniuose (2005–2016)“. 2018 m. pabaigoje mokslininkui suteiktas Vilniaus universiteto profesoriaus emerito vardas. Pradėjęs 2019-uosius metus Leonas Valkūnas mini garbingą jubiliejų ir vėl kimba į darbus. Anot profesoriaus, tokios nepailstamos energijos paslaptis glūdi mokslinėje prigimtyje ir aplinkos rate. Mano tėvas taip pat buvo Vilniaus universiteto dėstytojas, taigi mokslo žinios mano šeimoje buvo ypatingai vertinamos. Vėliau išvykęs studijuoti į Kijevą, sutikau daug to meto pasaulinio garso mokslo korifėjų, tokių kaip A. Davydov ar S. Pekar, klausiausi jų paskaitų, o vėliau teko bendrauti ir asmeniškai. Nuo Nepriklausomybės pradžios susipažinau su pasaulinio lygio mokslininkais, diskutavau su jais įvairias klausimais, o su kai kuriais iš jų ir susidraugavau. Įdomu tai, jog šioje srityje daug iškilių mokslininkų yra mano bendraamžiai – nemažai, kaip ir aš, gimusių 1949 metais. Kartu mes net įkūrėme „49-ųjų“ (ang. 49-ers) klubą, kurio nariai renkasi į mokslinius seminarus įvairiose pasaulio vietose. Manau, jog tai labai palengvina tiek mokslinį, tiek ir žmogiškąjį bendradarbiavimą, - teigia profesorius emeritas L. Valkūnas. Šeimos ir draugų rato žmogus, Leonas Valkūnas šmaikštauja: Draugų taip pat mums netrūksta, o ir žmona pritaria, kad mano mokslo bičiuliai, atvykę iš įvairių pasaulio vietų, apsistotų mūsų namuose. Taigi darni šeima, platus draugų ratas ir nuolatinis siekis atrasti kažką naujo – tai mokslininko L. Valkūno gyvenimo variklis.
Paklaustas, kokia yra jo sėkmės formulė, mokslininkas netuščiažodžiauja: Sėkmę lemia žinios, žingeidumas ir noras surasti naują nežinomą reiškinį, o sėkmingo mokslininko bruožas, anot profesoriaus, yra gebėjimas teisingai suformuluoti problemą.